Lūžių ir liūdnos išminties metai
Būna istorijoje metų, kai įvyksta tiek daug pasikeitimų, kad žmonių protai ginasi nuo perkrovos. Nebegali visko staigiai suvirškinti: įvykiai per arti ir per dideli. Smegenys tada ginasi, nes suvokimui ir įspūdžiams yra ribos.
Asmeniniame gyvenime taip būna, kai susilaukiame vaiko (pasikeičia viskas - nuo dienotvarkės iki draugų rato ir įpročių), arba kai žmogus staigiai ir be didelio planavimo atsiduria kitoje šalyje, kur naujas darbas, naujas būstas, nauja kalba, nauji pažįstami, naujas maistas naujose parduotuvėse (būtent todėl lėtesni emigrantų bendruomenės atstovai nepakelia to tempo ir ima slapstytis tarp savų, valgo atsivežtą juodą duoną ir šneka savo kalba, o dar mirksta Tėvynės internetuose).
Netiesa, kad žmonės nesimoko iš istorijos: tik tie nesimoko iš jos, kurie apskritai iš nieko nesimoko, dėl itin didelio kognityvinio paprastumo, kurį kasdienėje kalboje dar vadiname kvailumu, siauru požiūriu, nepastabumu ir išsiblaškymu. Protingi žmonės stebi ir mokosi, o patys protingiausi pastebi pokyčius ir jais pasinaudoja, kol kiti dar net nežino, kad tie pokyčiai yra.
Didžiųjų pokyčių metai buvo net treji iš eilės: 1989-1991, kai sugriuvo, vos pajudintas, buvęs gyvenimas, ekonominė sistema, galios svertai, autoritetai, žiniasklaida, menas, asmeninių santykų modeliai, kalba ir pralošė ne vien tie, kas nesiruošė keistis arba priešinosi pokyčiams, bet ir tie, kas keitėsi nepakankamai greitai. Revoliucija buvo tokia galinga, kad ją daugelis sugėrė ir suprato tik per dešimtmetį, o buvo ir tie, kas ligi šiol nesuprato ir gyvena, kabindamiesi už praeito gyvenimo sapno.
2025 pažėrė tokią gausą naujienų ir sugriovė tiek iliuzijų, kad praeis ilgas laikas, kol daugelis įsisavins pasikeitimo esmę.
Kaip ir atsiradus geležinkeliams, vidaus degimo varikliui, televizijai, internetui ir mobiliesiems telefonams, visos prognozės „kaip mes dabar gyvensime”pasirodė netikslios arba visiškai klaidingos.
2025 metai buvo tie metai, kai dirbtinis intelektas tapo gyvenimo dalimi, bet visai ne ta, kurią prognozavo paprastuoliai, kurie rašė apokaliptinius scenarijus, kad nebebus darbo kino aktoriams ir muzikos kūrėjams ir atlikėjams, o mokiniai ir studentai atbuks, nes nebemokės rašyti rašto darbų su tvarkingomis paraštėmis ir literatūros sąrašu, kuriuos dar ir reikia išspausdinti ant popieriaus, o dėstytojai su liniuotėmis, kaip Viduramžių vienuolynų raštininkai, matuoja eilučių ilgius, nes tai viskas, ką jie tesugeba. Kaip ir kiekvienas instrumentas (spauda, garso įrašai, fotografija, kinematografas), dirbtinis intelektas daro protinguosius žymiai protingesnius ir efektyvesnius, o kvailiai, kaip atsilikusių tautelių laukiniai, gavo žaisliukų ir džiaugiasi. Lygiai kaip nė viena pramoginė TV pokalbių laida nė vieno kvailio neišmokė nė gramo išminties, taip ir dirbtinis intelektas nebus liftas į sėkmę nė vienam iš tų, kas yra kanopinių visuomenės bandoje.
2025 metais senasis pasaulio modelis, susiklostęs 1945 metais po Antrojo pasaulinio karo, negrįžtamai transformavosi, ir visas saugumas bus kitoks, individualus ir su autonomine atsakomybe, o kas naujojo nenorės, neturės saugumo visai.
Daugelis paskubomis sureagavo vaikiškai ir primityviai, pamatė, kad medžiai siūbuoja ir nusprendė, kad dėl jų siūbavimo pučia vėjas. Donaldas Trumpas yra ne Amerikos transformacijos priežastis („atėjo nupušęs senis ir viską sugadino”), bet pasikeitimų ženklas, simbolis ir personifikacija. Labai daug žmonių praleido šiuos metus, keikdami Trumpą ir melsdamiesi, kad viskas būtų, kaip anksčiau, jei tik to diedo neliktų - labai panašiai įžeista moteris nesupranta priežasties ir pasekmės ir širsta, kad ją paliko vyras, ir galvoja, kad čia viskas dėl jo naujos moters. Ne, nauja moteris atsirado todėl, kad santuokai atėjo galas.
Žmogus apsinuodijo ir blogai pasijuto ne todėl, kad vemia; jis vemia todėl, kad apsinuodijo, ir bandyti užklijuoti vemiančiam burną dar nieko neišgelbėjo ir neišgydė.
Atsiprašau už gyvenimiškas analogijas, bet Europa elgėsi būtent taip, ir ligi šiol tebesielgia: „kaip gali Amerika mūsų nebemylėti, kaip gali nebesirūpinti, po visko, kas buvo, tiek dešimtmečių kartu; na ir būkit tokie, dar pasigailėsite, niekšai ir nevispročiai, o mes būsim patys drąsūs ir stiprūs, mes patys ohoho, mes dar geriau gyvensim be tos Amerikos, mums nereikia, pagalvok tik”.
Grynai įžeistų sutuoktinių šnekos, pagieža ir emocijos - ir dar aiškinimas Amerikai, kas jai geriau (europiečiai tai darė dešimtmečiais, kalbėjo su amerikiečiais kaip su vaikais, kuriuos reikia pamokyti gyventi, ir ne tik europiečiai - meksikiečiai, pavyzdžiui, dažė gringo ponų tvoras ir statė jiems namus ir burbėjo, kokie tie ponai kvaili).
Amerika nebebus tokia, kaip buvo, po trejų metų bus naujas prezidentas ir Donaldas Trumpas pasirodys palyginti dar visai nieko baisaus.
Tiesa, ir Europa nebebus tokia, kokia buvo: ji 2025 pasidalino į dvi dalis. Viena bijo švęsti Kalėdas ir saugo muges miestų centruose priemonėmis prieš islamistų išpuolius, tuo pačiu kreidutėmis piešdama tolerantiškų baltų vienaragių ir multikultūrinio inkliuzyvumo pasaulį. Kita pusė yra kaip Lenkija, kuri nė trupučio nebando įtikti Briuselio politinio korektiškumo pamokymams ir nuosekliai primena, kad ant galvos nelipa tiems, kas neleidžia sau lipti ant galvos. Su mumis elgiasi taip, kaip mes leidžiame su savim elgtis. Tai dažniausiai atrodo nemandagu, bjauru ir šiurkštu, bet išlikimas dažniausiai atrodo būtent taip.
Lietuva kol kas neryžtingai trypčioja ir sprendžia, kurioje pusėje būti: gal dar garsiai paverkti ir paprašyti užtarimo iš Briuselio, kuris šiuo momentu ne tik kitų apginti negali: jis ir sau klyną užsisegti nėra įgalus, tesugeba rengti impotentų pasitarimus ir reikšti susirūpinimą. Lietuva dar pasimaivys, kaip gi čia su tais balionais, velnias, norisi ir sunkvežimiais važinėti, ir patiems lėktuvais skraidyti būtų neblogai, na nieko, perkelkime kažkiek skrydžių į Kauną, nes Vilnius pernelyg priklausomas nuo Lukašenkos žaidimų. Kai Lietuvos Vyriausybė nedrįsta tvarkytis Lietuvoje ir sostinėje, kaip savo valstybėje, tai labai dėsninga, kad kaimynų chamas ir bulvinis fiureris patvarkys mūsų oro erdvę už mus.
Antra vertus, visiškai ne viskas prarasta. 2025 rudens ir žiemos mitingai rodo, kad ir vėl Lietuva pasidalino į dvi Lietuvas: kaip tais laikais, kai buvo Sąjūdis ir „Jedinstva”, kaip tada, kai buvo runkeliai ir elitas, kaip už ir prieš eurą, NATO ir ES.
Manifestacijų apimtis ir dinamika rodo, kad šioje kovoje viskas bus pagal bendrąsias politinio žaidimo taisykles: laimi ta pusė, kuri turi daugiausia energijos, žmonių ir nepasiduoda (nes kol kariauji, tol karo nepralaimėjai, ir žaidimas nebaigtas, kol nepasitraukei iš žaidimo, laimi tas, kas paskutinis palieka aikštelę ir ilgiausiai išsilaiko ringe).
Tai vis dėlto ne visai apie LRT ir ne apie jos generalinę direktorę, kaip ir Jugoslavijos karas buvo ne tik ir ne tiek apie tai, kas kokia kalba kalbės Bosnijoje, Serbijoje ar Kroatijoje ir atskiruose regionuose ar kiek kiekvienos šalies nacionalinio transliuotojo eteryje kokia mažuma gaus minučių tinklelio laiko. Kai valdžia Seime pradeda aiškinti, kiek turi kainuoti ir keliomis kameromis turi būti filmuojamos kulinarinės laidos, visi artimi žurnalistikai žmonės supranta, į kurią pusę sukasi reikalai.
Kai jaunojo mama ateina į jaunavedžių butą ir tikrina nuotakos stalčius, kodėl ji tiek be reikalo prisipirko kelnaičių su nėriniais, gero tęsinio šiai istorijai nėra.
LRT reformų reikia ir taisyti yra ką, bet kai vietoje chirurgo ateina nestabilūs klounai su mėsininko kirviais, tai su jais niekas nediskutuoja ir kviečia policiją.
Ta pusė, kurią sąlyginai pavadinkim patvorio Lietuva, yra pasmerkta pralaimėti (ir vėl!), nes pozicionuoja save, kaip auką, o kas jaučiasi auka, tas auka ir būna.
Atkaklumas visada laimi, nors ne visi atkakluoliai yra vienodai simpatiški ir ne visi tarpusavyje idealiai sutaria. Kai protesto minia jungiasi vertybių pagrindu ir vienoje erdvėje yra ir tie, kas šiaipjau paprastomis sąlygomis į vieną lauką tuštintis netūptų, kai Vyriausybė ir prezidentas yra besiteisinančiųjų ir besiginančiųjų pozicijoje, kai protestuotojai užuodžia kraują ir silpnumą, randasi daug energijos, kuri kunkuliuoja pagal savo taisykles.
Kai daugiau žmonių sostinėje praleidžia spūstyse prie mitingų, negu Kalėdų apsipirkimuose ir pagaliau niekas nebesiginčija apie pagrindines miesto Kalėdų eglutės puošmenas, tai visiškai aišku, kad šie metai liks atmintyje, kaip ypatingi.
Kas šiandien prisimena, kaip atrodė 1990 metų pabaigos Kalėdų eglutė Vilniuje?